In Spe

Problemos ir jų tipai:

“Karuselinės” problemos. Tai atvejai, kai problema privalai patikėti. Tuomet pajauti visą jos saldumą, išanalizuoji, sudėlioji gražiai sulankstęs į tvarkingas lentynėles, uždarai dureles ir porą kartų delnu į delną pliaukštelėjęs, nusipurtai dulkes. Procesas netrumpas, užimantis daug laiko, atimantis daug jėgų ir ilgainiui imantis nusibosti.. Tačiau turintis atraminius taškus. T.y.: problemą, problemą dėl problemos atsiradimo, problemos pasekmes, problemą dėl problemos sprendimo, problemos sprendimą, problematišką problemos analizavimą, problemišką susitaikymą su išanalizuotos problemos problematika bei problemą dėl dingusios problemos. O jei dar prie viso to ir problemiška asmenybė… Žodžiu, ar bereikia daugiau komponentų, kad problema iš tikrųjų pasirodytų verta problemos vardo?… Tačiau. Praėjus kuriam laikui pradedi mąstyti ar problema tikrai buvo? O jei jos nebuvo, juk ir vėl problema..

Tuomet galima viską pradėti iš naujo.

            Antras tipas - problemos “Svetimkūniai” -  neturinčios jokios struktūros nei savyje, nei už savo ribų, nesukeliančios malonumo domėtis jomis bei jas analizuoti. Žmogus, susidūręs su šio tipo problema, iš tiesų nelabai moka su ja elgtis. Išoriškai problema nebūna panaši į problemą. O savo vidumi neinicijuoja jokių žmogaus problemos suvokimo vibracijų. Todėl gali pasirodyti, kad problemos nebuvo arba problema netikra. Abu variantai įmanomi. Tik ar žmogui nuo to geriau?

Todėl visuomet rekomenduojama ieškoti problemos baimėje susidurti su problema akis į akį.

            Trečias tipas - problemos “Kurmiai”. Šio tipo problemos išsiskiria tuo, kad turi konkretų rezultatą - fizinę išdavą. Taigi, įsiraususi į žmogaus organizmą problema (gal ieškodama maisto, gal šiaip klaidžiodama), gana dideliu greičiu (kiek įmanoma rausimosi greičiui) artėja prie kurio nors vieno iš dviejų gyvybiškai svarbiausių žmogaus organizmo centrų - smegenų arba širdies. Dažniausiai juntamas nedidelis trinktelėjimas, po to - esminis įsirausimas. Pasitaiko atvejų, kai žmogus bando apsimesti, jog nieko neįvyko. Tačiau tokie atvejai yra pavojingi, nes šio tipo problema turi savybę ir poreikį atsiskleisti. Jos nepastebėjus, problema išnykti savaime negali. O pastebėjus - privaloma šią problemą panaikinti (jei kuris nors iš organų smarkiai pažeistas, įmanoma dalinė amputacija).

Yra duomenų, kad problemos išrausimui kartais naudojami savadarbiai arba be recepto parduodami gėrimai, sudėtyje turintys spirito. Tačiau nereikia būti naiviais. Problema nieko bendro su infekcija neturi.

ne x 3

Oho.

Ir staiga ant mano galvos užkrito atsakomybė.

T.y. nepagalvojau, kad kas mano bandymo atsiversti/išsivalyti/augti/keistis/nušvisti (nžn ar pastarojo norėčiau) paistalus skaito. Norėčiau nusikeikti, bet juk kažkaip nepatogu…

Gyvybė. Štai, kas skatina judėti. Judėjimas sukelia judėjimą. Bet koks. Pvz., atsisveikindamas pakeli ranką mojuoti, o gi žiūrėk, ir kitas jau tą patį.. Arba.. guli šalia mylimo žmogaus… ok, šitas netinka… (..) (…). Arba meti akmenuką jūron (ar galėčiau sugalvoti dar banalesnių palyginimų???), vanduo ratilais nueina.. (kodėl jūron, o ne ežeran? … jokios prasmės žodžiams.. kvailystė…).

Žodžiu, esmė ta, kad kito apsilankymo bloge žymė ima ir išjudina. Reikės ir man palikti kuo daugiau žymių (tikiuosi randais netaps), kad judėjimai nesibaigtų…

Labos. Taikiai.

Žiauriai sunku tave rašyti.

Vakar nebeturėjau jėgų ir noro. Nesimeldžiau, nesportavau, neatradau nieko naujo. Beje, kaip ir šiandien.

Bet gavau naują darbą. Už ką esu labai dėkinga Dievui (kaip kas jį supranta).

Norėčiau išmokti atgailauti. Draugė sakė, kad tai viena iš mano visų ligų priežasčių. (tikrai, kiek galima sirgti.)

Todėl Dieve, kad ir koks ir kur Tu bebūtum, išmokyk mane atgailauti. Ir pajausti savo atgailą visa savimi. Nes tai, ką mokėjau iki šiol, esu tikra, netikra ir ne taip, kaip turėtų būti.

Ir… ačiū Tau už nuostabius Tėvus. (žinau, kad visas šitas rašinėlis neturi jokios meninės vertės ir nuoseklumo. Bet aš tik bandau mokytis ką nors pajausti (mokiniškai ir jaučiuosi). Giliai pajausti. Ir tai yra vienintelė vieta, kur galiu pabūti savimi plikai/nuogai, nemąstydama apie kitų mėgavimąsi ir norus. Todėl teatleidžia man tie, kurie neranda mano rašliavoje nieko vertingo). (žinau, kalbu kažkaip keistai patosiškai ir gal per daug naiviai/vaikiškai/netvirtai-skystai, nesavo kalba/žodžiais. Nesistengiu. Tiesiog taip gaunas..).

 Bum. Kad taip kas imtų ir nusiristų…

Netyčia prisiminiau.

Vengiu? - Nežinau.

 Ok, darbai: nuėjau į darbą ir net padirbėjau, po pusmečio pagaliau nusipirkau įtvarą rankai (netyčia, buvau pakeliui). Em… ir viskas… (?)

Eidama link cerkvės prasilenkiau su porele, vedžiojančiais šunį. Vyras kažkuo nepatiko. Mintyse pasišaipiau iš jo kepurės ir kvailos įsimylėjėlio išraiškos. Pagavau save. Pyktelėjau. Po to apsidžiaugiau, kad bent pagavau.. Po to pasišlykštėjau savimi, kad džiaugiuosi dėl tokių dalykų. Po to buvo kitų reikalų.

Šūdas šūdas šūdas.

 Įdomu, kuo būčiau kitame gyvenime, jei šiame nesiliaudama keikčiaus?

_______________________________________________________________

Ar aš šiandien mankštinausi? - taip.

Ar aš šiandien meditavau ar meldžiausi? - ne. Nesimeldžiau. Nei šiandien, nei vakar. Plius cerkvė buvo uždaryta.

Ar šiandien atradau ką nors naujo? - tai aišku, kad taip, pasiskaityk trečioj pastraipoj.

Taigi, dienoraštis. (Kol kas priverstinis).

Antroji diena.

Šiandienos darbai: nenuėjau į darbą…

Na, dienoraštis - ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Bevelyčiau imtis ko nors naujo… Tik kad pats principas - užsidegimo daryti kažką ir to kažko nepadarymas iki galo, galėtų būti mano gyvenimo šūkis. Negaliu dabar sau to leisti…

 Dar visai vaikas būdama, prisimenu, pasiimdavau tuščią sąsiuvinį, susibraižydavau kiek įmanoma tiesesnėm linijom ir ką nors skaičiuodavau arba žymėdavausi. Kartais toks sąsiuvinis tapdavo brolio pažymiu knygele, kurioje daugių daugiausiai vieną popietę rašydavau įvertinimus už prieš kelias minutes duotas užduotis (žaisdavome mokyklą). Esu bandžius ir dienoraščius… Pirmasis buvo labai originaliai apipavidalintas. Tačiau apipavidalinimas truko ilgiau už dienoraščio rašymą.

            Kartą paauglystėje bandžiau tapti skaute. Kurį laiką lankiau būrelį. Tačiau suvokus, kad skautybė nėra vien laužų deginimas ir gerų darbų darymas, atsisakiau šios minties. Be to, stebėdama vieną priėmimo į skautus ceremoniją, supratau, kad kažkokius įžadus mokytis reikės mintinai.  Palūžau.

            Lygiai tokio paties likimo susilaukė dauguma mano idėjų. Na, kur ten dauguma. Sakyčiau, visos. Žlugo kelios muzikinės grupės ir ansambliai, nebuvo pastatytas spektaklis pagal mano pjesę, joks mano kūrinys nenuskambėjo radijuje ar kokiame nors padoresniame koncerte, niekas neišleido mano eilėraščių knygelės, neparengiau jokio projekto, nestojau į doktorantūrą… Net automobilio nevairuoju. Ko gero yra žmonių, kurie pasakytų, kad aš praktiškai negyvenu. Ko gero sutikčiau. Nes juk negaliu dėl ko nors neburbėti..

__________________________________________________________________

Ar aš šiandien mankštinausi? - taip. OHOHO!!! Aš šiandien mankštinausi!!! Ar kas nors mane girdite?!!!  (aut. past. - džiaugsmo neperdedu).

Ar aš šiandien meditavau ar meldžiausi? - ne. Bet dar nevėlu.

Ar šiandien atradau ką nors naujo? - ties šiuo punktu ilgai galvojau. Tiksliau, galvojau ar tiks tai, kas patraukė mano dėmesį, mat labai jau paprastas ir, atrodytų, tokiam reikalui netinkamas dalykas. Tačiau - taip: Šiandien gavau laišką. Eilinį visiems visų persiunčiamą laišką su milijonais stebuklingų minčių, gerų linkėjimų ir grasinimais, laiško nepersiuntus, susilaukti nemalonumų (arba nesusilaukti malonumų). Supratau, kad nepaisant daugybės gaunamų ir nesąmoningai/mechaniškai persiunčiamų panašaus turinio laiškų, juose šio bei to yra. Taip, juose šio bei to yra…

Šūdas… paistau keistus dalykus.

Gerai. O kokie ten tie punktai?       

Šiandien visas mano darbas buvo savaitės likučių suvalgymas, parūkymas, kava, kompreso užsidėjimas ir gulėjimas. (Heh, guodžia bent tai, kad prieš pradedant sakinį maniau, jog bus mažiau nuveikta…)

            Tiesą sakant, darydama tokį reikalą, jaučiuosi kvailai. Ir lengvai panaši į Bridžę. O to visai nenorėčiau. Nors skirtumas tik tas, kad savo kilogramų viešai neskaičiuoju. Visa kita - tas pats velnias.

            Esmė, kad ėmiausi paties sudėtingiausio darbo - darbo su savimi.

            Jau kelis metus praktikuoju visišką dvasinį apsinuoginimą prieš save, mat fizinis ar taip, ar taip įvyksta (žodžiu, nieko įdomaus). Ši praktika padėjo lavinti atvirumą prieš save, kas, manau, žmogui yra svarbiausia. Nes meluoti kitiems - tas pats, kas jiems sakyti tiesą… vis vien pasirinks tai, kas priimtiniausia.

            Tačiau vien apsinuoginimo pradėjo neužtekti. Kartais išsigandęs pats savęs, sustoji. Po to pabandai apsinuoginti dar kartą. Ir suvoki, jog stovi sustabarėjęs nuo savo tiesos, nuo savo elgesio ir minčių. Ir kas tuomet ta tiesa… Suvoki, jog net nemeluodamas sau, sugebi daryti tai, kas neatitinka tavo paties moralinių normų. Suvoki, jog tas moralines normas vis dėlto turi, kas lyg ir džiugintų, bet tuo pačiu suvoki, kad pasirinkai stovėjimą. Kad stovėjimą iškeitei į nuolatinį judėjimą, kuris yra vienas pagrindinių visatos dėsnių. Suvoki, kad šiuo momentu tavęs nėra. Ir kad tas nemelavimas sau tėra post factum konstatavimas…

            Tuomet kažkas lengvai trinkteli.

__________________________________________________________________     

Ar aš šiandien mankštinausi? - ne. Bet vakar šokau namudinius šokius. Gana intensyviai.. gal ir šiandienai užteks.. (?). O jei šiandien pasimylėčiau?…???

Ar aš šiandien meditavau ar meldžiausi? - ne. Bet norėjau eiti į bažnyčią. Net atsikėliau ankščiau. O be to, meldžiausi naktį. Ir net maldą savo sudėliojau. Galėsiu paskolinti..

Ar šiandien atradau ką nors naujo? - taip. Nors niekada nesiskundžiau kantrybe, atsiradus progai, lankstyti origami vengdavau. Na, ne man visa tai. Ir, tiesa sakant, pernelyg nesididžiuoju, tačiau vis kažkas naujo… Štai jis.

Vasario 7 - visai nebloga diena naujai pradžiai.

Fak. (galvoju). Žiauriai tingiu visa tai daryti. Tingiu. Tingiu gilintis ir eilini kartą (kokį šimtąjį - apskaičiavau, mat į metus bent po kelis kart taip nutinka) viską pradėti iš naujo.

Ko gero taip ir toliau tingėčiau. Bet kad jau išleidau gimtadienio dovaną, t.y. 410 lt  (!!!!!!!!!!!!) už astrologinę konsultaciją, bent pradžią padarysiu, o po to bus matyt. (kažkaip vaikiška rašyt apie save).

Ok. Aš suprantu, kad aš tingiu. Ir tingiu ne šiaip. Smarkiai tingiu. Ir jei apie šitą tingėjimą nebūtų užsiminta toj prakeiktoj astrologinėj konsultacijoj, kurioje kažkas išdrįso apnuoginti mane prieš pačią save, galbūt nebūčiau šią apsiniaukusią sekmadienio popietę pasiryžus žengti kokį nors žingsnį.

Žodžiu. Mano tikslas - stengtis.

Stengtis paprasčiausiuose dalykuose. Ir įsimontuoti bent šiek tiek disciplinos.

Šiuo metu apsisprendžiau dėl kelių punktų:

• Stengtis rašyti dienoraštį. Tokiu būdu stebėti save ir prisiversti bent KĄ NORS daryti.
• Reguliariai mankštintis.
• Medituoti ir melstis. Kad ir taip, kaip moku. Tam, kad siela taptų švaresnė (jei mane kas išgirstų kalbant tokius dalykus, ko gero pradėtų tikėti, jog artinasi pasaulio pabaiga). 

Ir dar vienas punktas, (jį susigalvojau pati) (o gal kas neseniai kažką panašaus buvo užsiminęs…) - KIEKVIENĄ DIENĄ ATRASTI KĄ NORS NAUJO.

Prirašiau, prirašiau.. Bepigu man, lovoj gulinčiai, sapalioti apie būsimus darbus. O kas vykdys visa tai?….

Dieve, pasigailėk…

Rimtai, Dieve, pasigailėk…

Pradėsiu. Be landžiojimo į krūmus.

Po paskutinio įrašo praėjus dienai, viskas apsivertė aukštyn kojom. Nesakau, kad Tave pamiršau, iki šios dienos buvo gal net/tik pora savaičių, kai nė trupučio apie Tave negalvojau. (O kad Tu žinotum kiek palaimos Tavęs nebuvime manyje..). Žodžiu, pasakoju naujienas:

1. Pamilau kitą moterį. Tiesa, abejonės persekioja nuolatos, bet stengiuosi.

2. Buvau pas astrologę (gavau rekomendacijų).

3. Nuo šiol šis tinklapis bus skirtas ne Tau, o man.

Tikiu, kad naujienose labiausiai Tave nuvils paskutinis punktas. Et, ką darysi…

Nuo šiol atsiranda dar daugiau klaustukų, kuriuos turiu išgliaudyti. Tiesa, šiek tiek tingiu, bet stengsiuos. Ir kalbos netausosiu vien tam, kad Tavęs neįžeisčiau. Grįšiu į save. Norėčiau.

Vakar nusiėmiau Tavo žiedą.

Žinai, mūsų meilėje puikiausia tai, kad kiekvienoje blogiausioje situacijoje jausdavausi geriau nei kada nors gyvenime ne meilėje su Tavimi.